Rasų kolonijoje užaugo ir gyveno dramaturgė, teatrologė ir rašytoja Gražina Marija Mareckaitė (1939 m. balandžio 25 d. – 2022 m. rugsėjo 11 d.)
Paskelbė teatro istorijos, teorijos ir kritikos, literatūros kritikos, publicistikos straipsnių lietuvių ir užsienio spaudoje, parašė ir inscenizavo daugiau kaip 10 pjesių dramos ir lėlių teatrams.
Savo prisiminimus apie Rasų koloniją ir pokario Vilnių G. Mareckaitė aprašė knygoje „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų. Veidai ir vaizdai“:
"Gyvenau Balstogės gatvėje ir buvau visiškai susitapatinusi su jos vardu kaip su savo pavarde ar vardu. Tiesa, varteliai į mūsų kiemą buvo iš Melagėnų (Mielagėnų) gatvės. Labai to gėdijausi, nes vaikai sakydavo, jog Melagėnų gatvėje gyvena melagiai.
Man, vaikui iš Vilniaus priemiesčio, ruduo – ne pilkos dienos ir niūrūs debesys, o beprotiškas pasaulio geltonumas, saulė, pažirusi milijardais geltonų lapų Rasų kalvose, dangų parėmę auksiniai klevai už lango, svagiai kvepiančios tuopos gatvėje palei geležinkelį.
Ruduo – tirštas ir derlingas medus, užpildantis visas ląsteles, tai rojaus obelis kaimyno kieme, aukšta kaip Šv. Jono varpinė, apkibusi geltonais vaško obuoliukais. Trejos kopėčios, atremtos į galingą milžinės kamieną, tuntas obels šakas aplipusių vaikų – lyg Pieterio Bruegelio paveiksle. Žiaurus rojaus obuols šturmas – purtymas, kratymas, daužymas. Obuoliukai, šokinėjantys sandėliukų stogais, byrantys į patvorių žolę, į gėlių klombas. Tą dieną rojinukai nuklodavo daržus, šaligatvį ir gatvę. Jų pakakdavo visam kvartalui, net atvykėliai išmoko virti juos cukraus sirupe ir būtinai su koteliais.
O ten, kur šaunaį rytus žvilgančios plieninės geležinkelio strėlės, ligi pat horizonto, iki Pavilnio ir dar toliau, ruduojančiais lazdynų krūmais apaugusios banguoja kalvos: kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų - kalnai ir mažos kalneliau... Saulės nurusvintos riešutų kekės linkčioja ir vaiposi nepasiekiamame aukštyje, bet mums pakanka ir tų, kurie noksta prie žemės, ant plonų apatinių šakelių - riešutėliai lengvai išsineria iš atsilaisvinusių žiponėlių ir patys subyra į kraitelę.
Priemesčių daržuose – skinamų pomidorų, krapų, kanapių ir kmynų kvapai. Dangaus mėlynėje kinkuoja aukštai iškeltos saulėgrąžų galvos. Pajuodusius, rauplėtus, plokščius buvusių gražuolių veidus juosia apgailėtini geltonų žiedlapių likučiais.
Tie auksiniai rudenys negirdimais žingsneliais atsėlindavo tiesiai iš vasaros, o vasaros šiose apylinkėse būdavo be galo ilgos, saulėtos ir karštos - turbūt todėl, kad jos visos susiliejo į vieną bekraštį, begalinį, jokiais kalendoriais ir klepsidromis neišmatuojamą metų laiką. Vasara apimdavo didžiulius priemiesčių plotus su drėgme ir amžinybe dvelkiančiomis Rasų paunksmėmis, Juodojo kelio giraitėmis, su Dunojaus ir Liepkalnio gatvių sodais, pievomis, daržais ir tvenkiniais, su gurgančia akmeningos Vilnelės srove (...), su Belmonto miškais, Markučių ąžuolais bei paslaptinga gatvele už kapinių - Żelazna chatka (Geležinė trobelė) (...). O tolimiausiame šio arealo pakraštyje, mano vaikystės pasaulio gale - Prancūzų malūno griuvėsiai, padūkę verpetai , purslų vėriniai Belmonto kriokliai."
Iš Gražinos Mareckaitės Knygos "Šiapus ir anapus Vilniaus vartų"
Paskelbė teatro istorijos, teorijos ir kritikos, literatūros kritikos, publicistikos straipsnių lietuvių ir užsienio spaudoje, parašė ir inscenizavo daugiau kaip 10 pjesių dramos ir lėlių teatrams.
Savo prisiminimus apie Rasų koloniją ir pokario Vilnių G. Mareckaitė aprašė knygoje „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų. Veidai ir vaizdai“:
"Gyvenau Balstogės gatvėje ir buvau visiškai susitapatinusi su jos vardu kaip su savo pavarde ar vardu. Tiesa, varteliai į mūsų kiemą buvo iš Melagėnų (Mielagėnų) gatvės. Labai to gėdijausi, nes vaikai sakydavo, jog Melagėnų gatvėje gyvena melagiai.
Man, vaikui iš Vilniaus priemiesčio, ruduo – ne pilkos dienos ir niūrūs debesys, o beprotiškas pasaulio geltonumas, saulė, pažirusi milijardais geltonų lapų Rasų kalvose, dangų parėmę auksiniai klevai už lango, svagiai kvepiančios tuopos gatvėje palei geležinkelį.
Ruduo – tirštas ir derlingas medus, užpildantis visas ląsteles, tai rojaus obelis kaimyno kieme, aukšta kaip Šv. Jono varpinė, apkibusi geltonais vaško obuoliukais. Trejos kopėčios, atremtos į galingą milžinės kamieną, tuntas obels šakas aplipusių vaikų – lyg Pieterio Bruegelio paveiksle. Žiaurus rojaus obuols šturmas – purtymas, kratymas, daužymas. Obuoliukai, šokinėjantys sandėliukų stogais, byrantys į patvorių žolę, į gėlių klombas. Tą dieną rojinukai nuklodavo daržus, šaligatvį ir gatvę. Jų pakakdavo visam kvartalui, net atvykėliai išmoko virti juos cukraus sirupe ir būtinai su koteliais.
O ten, kur šaunaį rytus žvilgančios plieninės geležinkelio strėlės, ligi pat horizonto, iki Pavilnio ir dar toliau, ruduojančiais lazdynų krūmais apaugusios banguoja kalvos: kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų - kalnai ir mažos kalneliau... Saulės nurusvintos riešutų kekės linkčioja ir vaiposi nepasiekiamame aukštyje, bet mums pakanka ir tų, kurie noksta prie žemės, ant plonų apatinių šakelių - riešutėliai lengvai išsineria iš atsilaisvinusių žiponėlių ir patys subyra į kraitelę.
Priemesčių daržuose – skinamų pomidorų, krapų, kanapių ir kmynų kvapai. Dangaus mėlynėje kinkuoja aukštai iškeltos saulėgrąžų galvos. Pajuodusius, rauplėtus, plokščius buvusių gražuolių veidus juosia apgailėtini geltonų žiedlapių likučiais.
Tie auksiniai rudenys negirdimais žingsneliais atsėlindavo tiesiai iš vasaros, o vasaros šiose apylinkėse būdavo be galo ilgos, saulėtos ir karštos - turbūt todėl, kad jos visos susiliejo į vieną bekraštį, begalinį, jokiais kalendoriais ir klepsidromis neišmatuojamą metų laiką. Vasara apimdavo didžiulius priemiesčių plotus su drėgme ir amžinybe dvelkiančiomis Rasų paunksmėmis, Juodojo kelio giraitėmis, su Dunojaus ir Liepkalnio gatvių sodais, pievomis, daržais ir tvenkiniais, su gurgančia akmeningos Vilnelės srove (...), su Belmonto miškais, Markučių ąžuolais bei paslaptinga gatvele už kapinių - Żelazna chatka (Geležinė trobelė) (...). O tolimiausiame šio arealo pakraštyje, mano vaikystės pasaulio gale - Prancūzų malūno griuvėsiai, padūkę verpetai , purslų vėriniai Belmonto kriokliai."
Iš Gražinos Mareckaitės Knygos "Šiapus ir anapus Vilniaus vartų"
"Sėdėjau ant tėvo kelių mažame kambarėlyje prie rašomojo stalo priešais langą į geležinkelio pusę. Už mūsų, priešingoje sienoje, buvo durys į prieškambarį. Mama, pravėrusi duris, pašaukė mus valgyti. Tą kart neatsikalbinėdama striktelėjau nuo tėvo kelių ir patraukiau jį už rankos. Vos mums uždarius kambarėlio duris, nugriaudėjo kurtinantis sprogimas. Virpėjo sienos, dužo langai, drebėjo grindys. Ar vėl lėktuvų antskrydis? Ar frontas sugrįžo? Sprogimai stiprėjo. Stovėjome susiglaudę tamsiame prieškambaryje visą amžinybę...
Tai buvo katastrofa Vilniaus geležinkelyje 1945 m. žiemą, kai šalia prekių stoties nuo Kirtimų pusės važiavusiame traukinyje ėmė sproginėti (buvo susprogdinta ?) amunicija - bombos, granatos, šaudmenys ir visa tai, ko buvo prikrautas ilgas į Vakarų frontą siunčiamas traukinio sąstatas. Sprogimai nušlavė aplinkinius namus, medžius, net atokiau stovintys pastatai liko be stogų, balkonų, langų. Metalo gabalai skraidė virš miesto kaip vėjo vaikomi popiergaliai. Buvo kalbama, kad galėjo baigtis dar blogiau galėjo nušluoti pusę Vilniaus, jei kažin koks narsuolis geležinkelininkas nebūtų nušliaužęs po dar nesprogusiais vagonais ir atkabinęs sąstatą. Ar liko gyvas? Apie šį karo pabaigos incidenta Vilniaus istorijoje mirtina tyla. Ėmiau ieškoti duomenų spaudoje, Lietuvos geležinkelių muziejuje, įvairiose žinybose - niekas apie nieko apie tai nėra girdėjęs. Žinoma, kaipgi kitaip... Tik 2008 - visiškai atsitiktinai sutikau buvusį geležinkelininką, tremtinį, kuris žinojo apie tą katastrofą ir netgi pats dirbo likviduojant: lygino baisias duobes, rinko gabalais išmėtytus bėgius, net Jono Basanavičiaus gatvėje rankiojo ir krovė į mašinas ligi ten atskridusius metalo luitus.
Kai sprogimai aprimo, pravėrėme kambarėlio duris... Lango stiklai, perskrodę kambarį, buvo susmigę lyg kalavijai į duris priešingoje sienoje. Kas būtų likę iš manęs ir tėvo? Ačiū tau, Angele Sarge! "
Iš Gražinos Mareckaitės Knygos "Šiapus ir anapus Vilniaus vartų".
Tai buvo katastrofa Vilniaus geležinkelyje 1945 m. žiemą, kai šalia prekių stoties nuo Kirtimų pusės važiavusiame traukinyje ėmė sproginėti (buvo susprogdinta ?) amunicija - bombos, granatos, šaudmenys ir visa tai, ko buvo prikrautas ilgas į Vakarų frontą siunčiamas traukinio sąstatas. Sprogimai nušlavė aplinkinius namus, medžius, net atokiau stovintys pastatai liko be stogų, balkonų, langų. Metalo gabalai skraidė virš miesto kaip vėjo vaikomi popiergaliai. Buvo kalbama, kad galėjo baigtis dar blogiau galėjo nušluoti pusę Vilniaus, jei kažin koks narsuolis geležinkelininkas nebūtų nušliaužęs po dar nesprogusiais vagonais ir atkabinęs sąstatą. Ar liko gyvas? Apie šį karo pabaigos incidenta Vilniaus istorijoje mirtina tyla. Ėmiau ieškoti duomenų spaudoje, Lietuvos geležinkelių muziejuje, įvairiose žinybose - niekas apie nieko apie tai nėra girdėjęs. Žinoma, kaipgi kitaip... Tik 2008 - visiškai atsitiktinai sutikau buvusį geležinkelininką, tremtinį, kuris žinojo apie tą katastrofą ir netgi pats dirbo likviduojant: lygino baisias duobes, rinko gabalais išmėtytus bėgius, net Jono Basanavičiaus gatvėje rankiojo ir krovė į mašinas ligi ten atskridusius metalo luitus.
Kai sprogimai aprimo, pravėrėme kambarėlio duris... Lango stiklai, perskrodę kambarį, buvo susmigę lyg kalavijai į duris priešingoje sienoje. Kas būtų likę iš manęs ir tėvo? Ačiū tau, Angele Sarge! "
Iš Gražinos Mareckaitės Knygos "Šiapus ir anapus Vilniaus vartų".