|
|
Sklypą Rasų kolonijai Žemės ūkio banko direktorius Juozapas Monvila 1898 m . nupirko iš Veronikos Ziberg Plater. Iš pradžių buvo suplanuoti 29 vienodi sklypeliai su eilėmis blokuotais namais, bet sumanymas kito, pastatyta įvairesnių namų. Nutiestos naujos , stačiais kampais susikertančios gatvės Baltstogės, Vitebsko, Mogiliovo (Mielagėnų), Radomo (Švenčionių ) ir Gervėčių. Rasų kolonija buvo didžiausia ir labiausiai Montvilos puoselėjama.
Įdomu, kad Švenčionių gatvė kadaise buvo vadinama Radomo. Radomas – tai miestas Lenkijoje, prie Mlečnos upės, 100 km į pietus nuo Lenkijos sostinės Varšuvos.1383 m. Lenkijos seimas, Radome patvirtino Jadvygą Lenkijos karaliene, o 1401 m. ji čia pasirašė pirmąjį susitarimą dėl unijos tarp Lenkijos ir Lietuvos. Nuo 1481 m. Radome gyveno Šv. Kazimieras, būsimas šventasis Lietuvos globėjas. Rodomo gatvės pavadinimas labai tiktų Rasų Kolonijai, nes kolonija sukurta lenkų kultūros įtakoje ir čia galime atpažinti šį laikmetį.
Pastatas Švenčionių g. 14 buvo pastatytas XIX a. devintame dešimtmetyje. Namą tuometinėje Rasų gatvėje, V policijos skyriui pavaldžiame 70 kv. sieksnių sklype pasistatydino Karolis Antašauskas. Tai buvo vienaukštis, mūrinis, čerpėmis dengtas gyvenamas pastatas. 1899 m. savininkas jį įkeitė Vilniaus Žemės banke. 1907 m . gruodžio 1d . pastatą iš banko (pardavimo dokumente patiekiamas naujas jo adresas - I Vitebsko skersgatvis 14) nusipirko Kazimieras Kežūra. 1908m . savininkas pranešė miesto dūmo statybos skyriui, kad pradėjo skilinėti namo sienos, kartu jį labai išgasdino pradėję “sėsti” namo pamatai. Todėl miesto pareigūnai leido jam sutvirtinti pamatus, o plyštančia sienas surišti ankeriais.
1912m . gegužės 22d . pastatą ir sklypą su visomis savininko prievolėmis ir pareigomis 20 - čiai metų išsinuomojo Aleksandras Dzievaltauskas Gintautas. Jau tų metų rugpjūčio 31 d. jis kreipėsi į miesto dūmą, prašydamas leisti užstatyti antrajį aukštą mansarda, o taipogi iškasti šulinį namo kieme. Kartu pateikė inžinieriaus Vilčevskio parengtą rekonstrukcijos projektą. Inžinierius pats prisižadėjo prižiūrėti ir vykdomus darbus. 1913m. birželio 21 d. iš Vilniaus žemės banko buvo gauta paskola namo rekonstrukcijai. Darbai buvo baigti 1913 m.pabaigoje. 1914m . vasario 26 d. pastatai ir sklypas perėjo Aleksandro Dzievaltausko Gintauto pilnon nuosavybėn.
1927m. pastatą ir žemę įsigijo Edvardas Šadzevičius. Jam mirus 1939m. sausio 23 d. paveldėtoja Ona Šadzevičiūtė Pulkovska, tuo metu gyvenusi Varšuvoje, sklype stovėjusį namą, kiemo statinius ir žemės sklypą 1939 m. gegužės 22 d. už 15 tūkstančių zlotų pardavė Vladimirui Raudai (Rowdo).
Istorinėje pažymoje (1999 m.) istorikė Sigita Gasparavičienė rašo:
"Patalpos netyrinėtos, archyvuose rastas tik pastato projektas. Pastato mansarda pastatytas ne pagal projektą. Mansarda rekonstruota bei patalpos remontuotos XX a . 6 - tame dešimtmetyje. Pakeistas sienų tinkas ir įranga. Rekonstrukcijos projektas nerastas .
Pagrindinis fasadas turi išlikusią, virš karnizo užstatyta liukarną, užsibaigiančią frontonėliu, aprėminančiu 1913 m . rekonstrukcijos datą. Buvusio mansardinio stogo siluetas išlikes ugniasinių mūre. Pastato viduryje, II a. ir mansardiniame aukštuose, įrengti balkonai apriboti kalto metalo turėklais. Gatvės fasado I a. ir liukarnios langų puošti apvadais, įėjimai ir pastato kampai - stilizuotais rustais, o II a. langai - horizontaliais sandrikais. Virš įėjimų įrengti kalto metalo stogeliai, dengti cinkuota skarda. I a. langai su medinėmis filinginėmis langinėmis. Paskutinės rekonstrukcijos metu fasadas padengtas cementiniu tinku “samanėle”. I a . patalpose drėgna dėl aplink pastatą ( iki I a . grindų lygio ) užkilusio grunto bei nesutvarkyto išorinio vandens nuvedimo nuo pastato. Pastato rytinėje pusėje pastaebėtos sėdimo siūlės. Pastato ugniasienių mūras vietomos apires, siūlėse išbyrėjęs skiedinys. Pastato bendra būklė patenkinama. "
XXI a. pradžioje namo paliepę iš Oleg Rovdo (iš Vladimiro Rouda (Rowdo) anūko) įsigijo du architektai - Saulius Kedys ir Edgaras Nieniškis. Namą kapitaliai suremontuoja, įrengia palėpėje du butus. Viename iš jų apsigyvenu aš. Išsinuomuoju iš Sapnų Daktaro mažą sandeliuką mūsų name dviračiui. Jame randu didžiulį, paslaptingą plyšį, vėliau tapusį mano gyvenimo šiame name simboliu. Bet apie tai kitoje istotijoje apie Juodąjį Namą.
Įdomu, kad Švenčionių gatvė kadaise buvo vadinama Radomo. Radomas – tai miestas Lenkijoje, prie Mlečnos upės, 100 km į pietus nuo Lenkijos sostinės Varšuvos.1383 m. Lenkijos seimas, Radome patvirtino Jadvygą Lenkijos karaliene, o 1401 m. ji čia pasirašė pirmąjį susitarimą dėl unijos tarp Lenkijos ir Lietuvos. Nuo 1481 m. Radome gyveno Šv. Kazimieras, būsimas šventasis Lietuvos globėjas. Rodomo gatvės pavadinimas labai tiktų Rasų Kolonijai, nes kolonija sukurta lenkų kultūros įtakoje ir čia galime atpažinti šį laikmetį.
Pastatas Švenčionių g. 14 buvo pastatytas XIX a. devintame dešimtmetyje. Namą tuometinėje Rasų gatvėje, V policijos skyriui pavaldžiame 70 kv. sieksnių sklype pasistatydino Karolis Antašauskas. Tai buvo vienaukštis, mūrinis, čerpėmis dengtas gyvenamas pastatas. 1899 m. savininkas jį įkeitė Vilniaus Žemės banke. 1907 m . gruodžio 1d . pastatą iš banko (pardavimo dokumente patiekiamas naujas jo adresas - I Vitebsko skersgatvis 14) nusipirko Kazimieras Kežūra. 1908m . savininkas pranešė miesto dūmo statybos skyriui, kad pradėjo skilinėti namo sienos, kartu jį labai išgasdino pradėję “sėsti” namo pamatai. Todėl miesto pareigūnai leido jam sutvirtinti pamatus, o plyštančia sienas surišti ankeriais.
1912m . gegužės 22d . pastatą ir sklypą su visomis savininko prievolėmis ir pareigomis 20 - čiai metų išsinuomojo Aleksandras Dzievaltauskas Gintautas. Jau tų metų rugpjūčio 31 d. jis kreipėsi į miesto dūmą, prašydamas leisti užstatyti antrajį aukštą mansarda, o taipogi iškasti šulinį namo kieme. Kartu pateikė inžinieriaus Vilčevskio parengtą rekonstrukcijos projektą. Inžinierius pats prisižadėjo prižiūrėti ir vykdomus darbus. 1913m. birželio 21 d. iš Vilniaus žemės banko buvo gauta paskola namo rekonstrukcijai. Darbai buvo baigti 1913 m.pabaigoje. 1914m . vasario 26 d. pastatai ir sklypas perėjo Aleksandro Dzievaltausko Gintauto pilnon nuosavybėn.
1927m. pastatą ir žemę įsigijo Edvardas Šadzevičius. Jam mirus 1939m. sausio 23 d. paveldėtoja Ona Šadzevičiūtė Pulkovska, tuo metu gyvenusi Varšuvoje, sklype stovėjusį namą, kiemo statinius ir žemės sklypą 1939 m. gegužės 22 d. už 15 tūkstančių zlotų pardavė Vladimirui Raudai (Rowdo).
Istorinėje pažymoje (1999 m.) istorikė Sigita Gasparavičienė rašo:
"Patalpos netyrinėtos, archyvuose rastas tik pastato projektas. Pastato mansarda pastatytas ne pagal projektą. Mansarda rekonstruota bei patalpos remontuotos XX a . 6 - tame dešimtmetyje. Pakeistas sienų tinkas ir įranga. Rekonstrukcijos projektas nerastas .
Pagrindinis fasadas turi išlikusią, virš karnizo užstatyta liukarną, užsibaigiančią frontonėliu, aprėminančiu 1913 m . rekonstrukcijos datą. Buvusio mansardinio stogo siluetas išlikes ugniasinių mūre. Pastato viduryje, II a. ir mansardiniame aukštuose, įrengti balkonai apriboti kalto metalo turėklais. Gatvės fasado I a. ir liukarnios langų puošti apvadais, įėjimai ir pastato kampai - stilizuotais rustais, o II a. langai - horizontaliais sandrikais. Virš įėjimų įrengti kalto metalo stogeliai, dengti cinkuota skarda. I a. langai su medinėmis filinginėmis langinėmis. Paskutinės rekonstrukcijos metu fasadas padengtas cementiniu tinku “samanėle”. I a . patalpose drėgna dėl aplink pastatą ( iki I a . grindų lygio ) užkilusio grunto bei nesutvarkyto išorinio vandens nuvedimo nuo pastato. Pastato rytinėje pusėje pastaebėtos sėdimo siūlės. Pastato ugniasienių mūras vietomos apires, siūlėse išbyrėjęs skiedinys. Pastato bendra būklė patenkinama. "
XXI a. pradžioje namo paliepę iš Oleg Rovdo (iš Vladimiro Rouda (Rowdo) anūko) įsigijo du architektai - Saulius Kedys ir Edgaras Nieniškis. Namą kapitaliai suremontuoja, įrengia palėpėje du butus. Viename iš jų apsigyvenu aš. Išsinuomuoju iš Sapnų Daktaro mažą sandeliuką mūsų name dviračiui. Jame randu didžiulį, paslaptingą plyšį, vėliau tapusį mano gyvenimo šiame name simboliu. Bet apie tai kitoje istotijoje apie Juodąjį Namą.
Fotografijoje moteris - Vladimiro Rouda žmona Stefanida, Vladimiro dešinėje - sūnus Piotras Rouda, jo kairėje - Viktoras Rouda.
|
|