Jurgio Kunčino romane "Tūla" aprašomas bohemiškas, klajokliškas, marginalinis bevardžio herojaus gyvenimas vėlyvojo sovietmečio Vilniuje, kuris neišsitenka „normalaus“ sovietinio žmogaus įvaizdžio rėmuose. Romano 138-141 psl. aprašomas susitikimas su Tūla Rasų kolonijos apleistame kotedže. Romanas išleistas 1993 m. Tuo metu Švenčionių gatvėje labiausiai apleistas buvo 12/14 namas pagal kelių gyventojų prisiminimus. Skaitydamą šią romano dalį visada įsivaizduoju kaip prieš man atsikeliant į šį namą kadaise čia buvo užėjęs J.Kunčinas su savo Tūlą mintyse ir mano namo virtuvėje perskaitė arba išgalvojo užrašą „Wir sind ein okkupierties Land!“
"Laviruodami tarp mašinų perbėgom nežmoniškai plačią Olandų gatvę - kitoje jos pusėje jau kadais kapitališkai remontavo lenkų karininkams anksčiau priklausiusius patogius dviaukščius kotedžus. Visas jų kvartaliukas pilkavo ir rudavo čia, kitados ramioje ir atokioje Vilniaus pašonėje. Dabar čia virė, ūžė, šnopavo magistralinė gatvė, mašinos, rodos, lipo viena ant kitos, tarsi paženklintos mirties ženklu ir bent man panašios į anuos pėsčiuosius - vos atkutusius girtuoklius ir ištrauktus skenduolius.
Durų niekur nebebuvo, mudu įlindom į siaurą koridorių, tada į buvusią virtuvę - čia dar teberiogsojo suknežinta dujinė viryklė. Paėmiau nuo grindų iškritusią orlaidę išdaužtu stiklu ir kilstelėjau prieš buvusio lango kiaurymę. Rėmas, sumurmėjai tu, koks puikus rėmelis! Ant sienos iškart pa stebėjau juodais dažais nuteptą užrašą, kažkodėl vokiškai : „Wir sind ein okkupierties Land!“ Ką gi, bent čia ,lenkiškuose griuvėsiuose. Reikėtų nufotografuoti ir persiųsti „Spiegeliui“, - pasakiau ir išverčiau: „Esame okupuota šalis!“ Bet tau, Tūla, atrodo, okupacija mažai terūpėjo, šniurkštelėjai nosele, ir tiek. Net pamenu, ką mudu tada rūkėme ant kvepiančių lentų rietuvės – ogi „Salem“, ilgas mentolines dvelkiančias Suomijoje pagal kažkokią licenciją kimštas cigaretes - tai tu, Tūla, jų turėjai. Porą tų cigarečių netgi davei man atsargai; surūkiau jas vėliau, vis galvodamas apie šitą keistoką pasimatymą, - jis be galo skyrėsi nuo ano, kavinėje. Buvo aišku kaip dieną, kad ne manęs ji atvyko čia lankytis su savo motute. Bet ir ne to išsigalvoto popiergalio. Kas iš to, kad po šitiekos metų žinau teisybę: tu, Tūla , turėjai atsigulti į Pirmojį skyrių pas lengvus pamišėlius ir romantiškos depresijos gniaužomus nevykėlius. Bet tavo motutė, patyrusi, kad net čia velkasi mano niūrus šešėlis - tu juk niekad nuo jos ničnieko neslėpdavai, ar ne? - kaipmat atsisakė šito plano... Taip, Tūla, tu tik per mane išvengei pieniškos sriubos vakarienei, MGB į veną ,kvailų praktikantų su testų aplankais... viso linksmo beprotnamio, o juk jums išvykus aš teišbuvau jame vos pusdienį! Gal tikrai kas nors dar atsitikę? ... Žinai, ligoniai kaip giminės. Gal ir būtų kažkas pasikeitę? Kur pasikeitę? Na ...mūsų santykiuose, gal net likimuose, ką aš dabar žinau. Būtume juk ir mudu, rūkydami kvapų „Salem“, prėskąjį „Ronhil“ ar paprasčiausią „Primą“, sukę nesibaigiančius ratus bepročių alėjomis, kopę į miškingus šlaitus, glaustęsi šaltuose pavėsiuose ar netgi nuklydę iki Drugelių kapinių? Tuk juk visuomet geisdavai jas bent kartą pamatyti, buvau pilnas ausis tau apie jas prišnekėjęs. Gal ir patys būtume ten atgulę?
Apkabinau tave per pečius, tu nė nekrustelėjai. Greit pakštelėjau į šaltą, bekraujį skruostą, kažkodėl atšokau, bet tu sedėjai kaip stabo ištikta. Tik ranka su rūkstančia „Salem“ cigarete švytavo lėtai žemyn (išputi baltą dūmų stulpelį) ir aukštyn (godžiai užsitrauki, cigaretė sutrumpa kone centimetru). Nieko nebūtų mums išėję, vis tiek nebūtų - sušukai staiga taip piktai, kad aš krūptelėjęs nuslydau ant grindų, pirmukart girdėjau tokį piktą, žemą tavo balsą, Tūla, kaip jis skyrėsi nuo visų iki tol girdėtų atspalvių, niuansų, moduliacijų! Kas nebūtų išėję? - norėjau paklaust, o gal jau buvau ir beklausiąs, kas gi turėjo išeiti? Kaip troškau tada tavimi nusivilti! Būtų tikriausiai pakakę vienut vienintelio kupino paniekos ar pasidygėjimo tavo žvilgsnio ar netgi neatsargiai sviesto – „girtuoklis!“ Nieko, nieko panašaus! Sėdėjai kaip sėdėjus, nuo nosies galiuko kaptelėjo skaidrus lašas, šniurkštelėjai, nubraukei jį savo languota rankove ir susijuokei: ar matai, aš verkiu! Didžiuokis! Taip iškilmingai, taip rimtai tai pareiškei, kad aš – apstulbau, - juk nevaidinai, nesišaipei? Nė nenujaučiau, kas tau gresia, o tu juk žinojai: iš Antrojo miesto mūsų radikali, organizuota šeima jau pakėlusi sparnus keltis kažkur prie Gudų sienos... Bet jei ir būčiau žinojęs! Viskas jau buvo nutarta, tarsi tiksliai subraižyta baltame popieriaus lape. Planas buvo toks – ir šitai šiandiena žinau: dukra pailsi ligoninėje, o atsigavusi jau vyksta tiesiai į ramų gamtos prieglobstį Pagudėje. Antrajam mieste irgi pernelyg daug visokiausių pašlemėkų...Štai kaip!
Bejėgis aš buvau, bet tu, Tūla, dar didesnė bejėgė. Kiekvienas, pažvelgęs į mudu iš šalies, greičiausiai būtų pasakęs, bėkit vienas nuo kito kuo toliau, pražūsit! Kad aš ir taip pražuvęs, būčiau atsakęs
tokiam graudentojui, o ką būtum atsakiusi tu, Tūla? Juk dar kentei, dar ir kaip kentei! Bet niekas nieko neklausė. Užmindėm nuorūkas ir išlindom pro angą į staiga apniukusią gatvę. Sudie!
Nuėjai nė karto net negrįžtelėjusi, užsimaukšlinusi pilką megztą kepuršę - tokias anuomet nešiojo pusė Lietuvos. Išlindęs iš paskos kažkoks rūstus vyriškis ėmė šaukti - landžioja čia visokios padugnės! - bet aš tylėdamas žvelgiau tau pavymui, tu žengei vis greičiau ir greičiau. Pamačiau tik, kaip iš už sedulos medelių išlindo moteris - tavo motutė, dabar jau pažinau. Susikibot už parankių ir kaipmat dingot man iš akių, nė nemačiau, kur judvi pasukot. Iš kur galėjau nujausti, kad kitą savaitę pagaliau pakliūsiu į mėlynšvarkių nagus, kad sunokinę laikinojo sulaikymo kameroje jie paleis mane ne į pažliugusį rudenį, o tiesiai į Girtuoklių kalėjimą, tiesa, jis vadinasi kur kas nekalčiau... Nenujaučiau, kad ir tavęs, Tūla, nematysiu ištisus trejus metus, o kai vėl pasimatysim, tasai kartas jau tikrai bus paskutinis. Jokių nuojautų. Vien tuštuma paširdžiuose ir tikrai normalus kraujo spaudimas."
Jurgis Kunčinas "Tūla" ( Lietuvos rašytijų sąjungos leidykla, devintas leidimas, 138-141 psl.)
"Laviruodami tarp mašinų perbėgom nežmoniškai plačią Olandų gatvę - kitoje jos pusėje jau kadais kapitališkai remontavo lenkų karininkams anksčiau priklausiusius patogius dviaukščius kotedžus. Visas jų kvartaliukas pilkavo ir rudavo čia, kitados ramioje ir atokioje Vilniaus pašonėje. Dabar čia virė, ūžė, šnopavo magistralinė gatvė, mašinos, rodos, lipo viena ant kitos, tarsi paženklintos mirties ženklu ir bent man panašios į anuos pėsčiuosius - vos atkutusius girtuoklius ir ištrauktus skenduolius.
Durų niekur nebebuvo, mudu įlindom į siaurą koridorių, tada į buvusią virtuvę - čia dar teberiogsojo suknežinta dujinė viryklė. Paėmiau nuo grindų iškritusią orlaidę išdaužtu stiklu ir kilstelėjau prieš buvusio lango kiaurymę. Rėmas, sumurmėjai tu, koks puikus rėmelis! Ant sienos iškart pa stebėjau juodais dažais nuteptą užrašą, kažkodėl vokiškai : „Wir sind ein okkupierties Land!“ Ką gi, bent čia ,lenkiškuose griuvėsiuose. Reikėtų nufotografuoti ir persiųsti „Spiegeliui“, - pasakiau ir išverčiau: „Esame okupuota šalis!“ Bet tau, Tūla, atrodo, okupacija mažai terūpėjo, šniurkštelėjai nosele, ir tiek. Net pamenu, ką mudu tada rūkėme ant kvepiančių lentų rietuvės – ogi „Salem“, ilgas mentolines dvelkiančias Suomijoje pagal kažkokią licenciją kimštas cigaretes - tai tu, Tūla, jų turėjai. Porą tų cigarečių netgi davei man atsargai; surūkiau jas vėliau, vis galvodamas apie šitą keistoką pasimatymą, - jis be galo skyrėsi nuo ano, kavinėje. Buvo aišku kaip dieną, kad ne manęs ji atvyko čia lankytis su savo motute. Bet ir ne to išsigalvoto popiergalio. Kas iš to, kad po šitiekos metų žinau teisybę: tu, Tūla , turėjai atsigulti į Pirmojį skyrių pas lengvus pamišėlius ir romantiškos depresijos gniaužomus nevykėlius. Bet tavo motutė, patyrusi, kad net čia velkasi mano niūrus šešėlis - tu juk niekad nuo jos ničnieko neslėpdavai, ar ne? - kaipmat atsisakė šito plano... Taip, Tūla, tu tik per mane išvengei pieniškos sriubos vakarienei, MGB į veną ,kvailų praktikantų su testų aplankais... viso linksmo beprotnamio, o juk jums išvykus aš teišbuvau jame vos pusdienį! Gal tikrai kas nors dar atsitikę? ... Žinai, ligoniai kaip giminės. Gal ir būtų kažkas pasikeitę? Kur pasikeitę? Na ...mūsų santykiuose, gal net likimuose, ką aš dabar žinau. Būtume juk ir mudu, rūkydami kvapų „Salem“, prėskąjį „Ronhil“ ar paprasčiausią „Primą“, sukę nesibaigiančius ratus bepročių alėjomis, kopę į miškingus šlaitus, glaustęsi šaltuose pavėsiuose ar netgi nuklydę iki Drugelių kapinių? Tuk juk visuomet geisdavai jas bent kartą pamatyti, buvau pilnas ausis tau apie jas prišnekėjęs. Gal ir patys būtume ten atgulę?
Apkabinau tave per pečius, tu nė nekrustelėjai. Greit pakštelėjau į šaltą, bekraujį skruostą, kažkodėl atšokau, bet tu sedėjai kaip stabo ištikta. Tik ranka su rūkstančia „Salem“ cigarete švytavo lėtai žemyn (išputi baltą dūmų stulpelį) ir aukštyn (godžiai užsitrauki, cigaretė sutrumpa kone centimetru). Nieko nebūtų mums išėję, vis tiek nebūtų - sušukai staiga taip piktai, kad aš krūptelėjęs nuslydau ant grindų, pirmukart girdėjau tokį piktą, žemą tavo balsą, Tūla, kaip jis skyrėsi nuo visų iki tol girdėtų atspalvių, niuansų, moduliacijų! Kas nebūtų išėję? - norėjau paklaust, o gal jau buvau ir beklausiąs, kas gi turėjo išeiti? Kaip troškau tada tavimi nusivilti! Būtų tikriausiai pakakę vienut vienintelio kupino paniekos ar pasidygėjimo tavo žvilgsnio ar netgi neatsargiai sviesto – „girtuoklis!“ Nieko, nieko panašaus! Sėdėjai kaip sėdėjus, nuo nosies galiuko kaptelėjo skaidrus lašas, šniurkštelėjai, nubraukei jį savo languota rankove ir susijuokei: ar matai, aš verkiu! Didžiuokis! Taip iškilmingai, taip rimtai tai pareiškei, kad aš – apstulbau, - juk nevaidinai, nesišaipei? Nė nenujaučiau, kas tau gresia, o tu juk žinojai: iš Antrojo miesto mūsų radikali, organizuota šeima jau pakėlusi sparnus keltis kažkur prie Gudų sienos... Bet jei ir būčiau žinojęs! Viskas jau buvo nutarta, tarsi tiksliai subraižyta baltame popieriaus lape. Planas buvo toks – ir šitai šiandiena žinau: dukra pailsi ligoninėje, o atsigavusi jau vyksta tiesiai į ramų gamtos prieglobstį Pagudėje. Antrajam mieste irgi pernelyg daug visokiausių pašlemėkų...Štai kaip!
Bejėgis aš buvau, bet tu, Tūla, dar didesnė bejėgė. Kiekvienas, pažvelgęs į mudu iš šalies, greičiausiai būtų pasakęs, bėkit vienas nuo kito kuo toliau, pražūsit! Kad aš ir taip pražuvęs, būčiau atsakęs
tokiam graudentojui, o ką būtum atsakiusi tu, Tūla? Juk dar kentei, dar ir kaip kentei! Bet niekas nieko neklausė. Užmindėm nuorūkas ir išlindom pro angą į staiga apniukusią gatvę. Sudie!
Nuėjai nė karto net negrįžtelėjusi, užsimaukšlinusi pilką megztą kepuršę - tokias anuomet nešiojo pusė Lietuvos. Išlindęs iš paskos kažkoks rūstus vyriškis ėmė šaukti - landžioja čia visokios padugnės! - bet aš tylėdamas žvelgiau tau pavymui, tu žengei vis greičiau ir greičiau. Pamačiau tik, kaip iš už sedulos medelių išlindo moteris - tavo motutė, dabar jau pažinau. Susikibot už parankių ir kaipmat dingot man iš akių, nė nemačiau, kur judvi pasukot. Iš kur galėjau nujausti, kad kitą savaitę pagaliau pakliūsiu į mėlynšvarkių nagus, kad sunokinę laikinojo sulaikymo kameroje jie paleis mane ne į pažliugusį rudenį, o tiesiai į Girtuoklių kalėjimą, tiesa, jis vadinasi kur kas nekalčiau... Nenujaučiau, kad ir tavęs, Tūla, nematysiu ištisus trejus metus, o kai vėl pasimatysim, tasai kartas jau tikrai bus paskutinis. Jokių nuojautų. Vien tuštuma paširdžiuose ir tikrai normalus kraujo spaudimas."
Jurgis Kunčinas "Tūla" ( Lietuvos rašytijų sąjungos leidykla, devintas leidimas, 138-141 psl.)