Rasų gatvės pradžioje 1694 m. seserys vizitės įkūrė moterų vienuolyną. 1756 m. pagal architekto Juozapo Polos projektą seserims pastatyta ir pašventinta vėlyvojo baroko Švč. Jėzaus Širdies (Vizičių) bažnyčia (Rasų g. 6). Tai vienintelė iš Lietuvos katalikų bažnyčių, pastatyta pagal graikiškojo kryžiaus planą. Vienuolyno pastatai buvo baigti XVIII a. 3-iame ketvirtyje. Vartus, vedančius į bažnyčios šventorių suprojektavo inžinierius Teodoras Narbutas, vėliau tapęs garsiu Lietuvos istoriku. Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje įvairiu laiku lankėsi Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai Augustas II ir Stanislovas Augustas, taip pat Rusijos caras Pavlas I. 1934 m. vienuolyno pastate kurį laiką gyveno šventoji Faustina Kovalska ir dailininkas Eugenijus Kazimirovskis, nutapęs šv. Faustinos vizijomis paremtą Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Bažnyčią ir vienuolyno pastatus sovietų valdžia nusavino, įrengė ten kalėjimą. Šiuo metu Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia grąžinta kurijai, bet stovi uždara. Buvusio vizičių vienuolyno pastatuose veikia Vilniaus pataisos namai.
Apie uždaryto vienuolyno vienuoles prisimena Gražina Mareckaitė knygoje „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų. Veidai ir vaizdai“:
"Namo, kuriame gyveno mūsų šeima, savininkė, dar senesnė už visas aplinkines senutes, užsilikusi gal nuo pasaulinio tvano, galėjo būti kilusi net iš Sapiegų dinastijos, nes jos pavardė buvo didinga - pani Sapiežyna. Ji retai išeidavo iš savo kampinio kambario su atskiru įėjimu, atsimenu tik jos gobtuvą ir lazdą. Mūsų namelio rūsyje ji priglaudė vienuoles vizitietes (tai jau atskira istorija), sovietų valdžios išvarytas iš misionierių ar kurio kito vienuolyno. Per pietus iš visų miesto kampelių susirinkusios vienuolės stačiais laiptukais vorele leisdavosi į mažytę rūsio patalpą bendrai maldai ir agapei, o paskui vėl išsiskirstydavo visomis kryptimis (dirbo ligoninėse ir siuvyklose). Tik vienuolė motinėlė, skaitydama brevijorių, vaikščiodavo mūsų sodelyje aplink apskritą tulpių klombą (...)"
Apie uždaryto vienuolyno vienuoles prisimena Gražina Mareckaitė knygoje „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų. Veidai ir vaizdai“:
"Namo, kuriame gyveno mūsų šeima, savininkė, dar senesnė už visas aplinkines senutes, užsilikusi gal nuo pasaulinio tvano, galėjo būti kilusi net iš Sapiegų dinastijos, nes jos pavardė buvo didinga - pani Sapiežyna. Ji retai išeidavo iš savo kampinio kambario su atskiru įėjimu, atsimenu tik jos gobtuvą ir lazdą. Mūsų namelio rūsyje ji priglaudė vienuoles vizitietes (tai jau atskira istorija), sovietų valdžios išvarytas iš misionierių ar kurio kito vienuolyno. Per pietus iš visų miesto kampelių susirinkusios vienuolės stačiais laiptukais vorele leisdavosi į mažytę rūsio patalpą bendrai maldai ir agapei, o paskui vėl išsiskirstydavo visomis kryptimis (dirbo ligoninėse ir siuvyklose). Tik vienuolė motinėlė, skaitydama brevijorių, vaikščiodavo mūsų sodelyje aplink apskritą tulpių klombą (...)"