Smuikininkės ir smuiko pedagogės Beatos Vasiliauskaitės-Šmidtienės filmas "Nelieskite Išganytojo kalvos" - tai lėtas, sąmoningas ir skausmingas atsisveikinimas su šalia Rasų Kolonijos buvusiu parku, XX a. pradžios Vilniaus žemėlapiuose  vadinamu Park Montwilla , o  gventojų - Rojaus Sodu dėl Vizitiečių vienuolių kadaise įveisto sodo. Žinojimas, kad medžio šešėlis ir žolės stiebas  yra nepakeičiami jokiais patogumais žmogaus egzistencijoje, skatino Beatą suburti bendruomenę ir protestuoti prieš Senamiesčio pietinio aplinkkelio statybas. Tačiau protestai buvo tik dalinai sėkmingi. Tik dvi gatvės per Rasų kapines buvo susiaurintos iki dviejų juostų, kalva buvo išardyta ir pastatytas Drujos aplinkelis (2005-2006 m). Ši bejegystė prieš miesto plėtrą persmelkė liūdesiu, kurį galima kartu išjausti filme. Beata Mekišku kameros judesiu ir žvilgsniu išglosto kiekvieną augalą ir taką. Atrodo pats Jonas Mekas šalia kartotų:

ŽEME, žeme,
aš ragavau, kaip vyno,
tavo skonio –
aš priėmiau
kiekvieną tavo prilietimą
tartum duoną –
ir akmenį, ir vandenį, ir mylimą –
vienoda lūpų šiluma.

Jonas Mekas. Eilėraščiai iš rinkinio „Gėlių kalbėjimas“ (1961)