Jeigu pro šį namą eičiau prieš 50 metų - išgirsčiau muziką ir eiles. Čia gyveno trys vienos šeimos kartos. Vartome fotografijų albumą ir Diana prisimena savo vaikystės draugus - Larisą, Aničką Buchman, kuri vėliau išvyko į Izraelį, Andželą Galesevich, Olegą ir Rytačką, su kuriais laipiodavo ant babynų ir viaduko turėklų, ridendavosi nuo kalvų iki geležinkelio, iki vėlumos žaisdavo slėpynes ir buvo labai laimingi vaikai. Prisimena ir vyresnius šio rajono gyventojus - užsimasčiusį dailininką Kalinauską, pas kurį atvyko niekur nematytas vakarietiškas automobilis, našlį siuvėją, siuvusį vyriškus kostiumus to meto Vilniaus partiniam elitui, o iš buvusiųjų gyventojų - uždarą ir nekalbią seną ponią, gyvenusią Švenčionių g. 8 name, kuri niekada neatidarydavo langų ir nieko nekviesdavo į svečius. Labiausiai įstrigo atmintin tarnatė, gyvenusi siuvėjo namo rūsyje, kėlusi nuostabą, jog žmogus gali būti kažkam tarnas. Savo pragyvenimui senutė rinko butelius ir folijos dangtelius, kuriuos vaikai, radę gatvėje, iš gailesčio atnešdavo tarnaitei.
Dianos senelis buvo stalius, į Vilnių atvyko iš Baltarusijos, pamilęs iš Telšių kilusią Dianos močiutę. Močiutė dirbo kastilianča (ūkvede), augino rajono vaikus, rūpinosi namais ir daržu Pelėsos gatvėje, kur šiuo metu yra vaikų žaidimo aikštelė. Virtuvėje stovėjo didžiulis stalas, aplink kurį susėsdavo visa didelė šeima - keturi sūnūs su žmonomis ir vaikais. Senelis ypač mėgo dainuoti, groti mandolina, deklamuoti prozą, eiles, apsakymus iš atminties. Dabar čia liko tik Diana. Mandolina sudžiuvo, visi išėjo anapilin, liko tik šilti prisiminimai.