Šiuose namuose galima pamatyti saulės kuriamą teatrą. Vasaros vakarais besileidžianti saulė per medžių lapiją ir langų geležtes sukuria įstabų reginį ant sienų, lėtai keliauja kambariu apšviesdama mylimų namų daiktus, išryškindama už jų slypinčią magiją. Gera sutoti ir lėtai stebėti šviesos mirguliavimą ant senelio rankomis sukurtų ąžuolinio stalo ir kėdės atlošo, žavėtis močiutės austos staltiesės švytėjimu tarsi ji būtų iš pačio sidabro, matyti kaip gyvenimo akimirkos fotografijose ir meno kūriniai apšviečiami saulės spindulio prožektoriu tarsi solo aktoriai scenoje. Patefono adata paliečia vinilą ir muzika nuneša į čia, šalia visada esantį, bet nematomą ir nepaliečiamą stebuklingą esatį, kurioje laiko laikrodžiais nesusukaičiuosi, erdvių metrais neišmatuosi, o gyvenimas mirtimi nesibaigia.